I tarptautinis fortepijono muzikos festivalis "Draugystės tiltai: Lietuva-Armėnija" 2018 03 19

• Spausdinti
• El. paštas

Smulkiau

Atnaujinta: 2018 m. lapkričio 11 d., Sekmadienis 10:00

Visai neseniai – vasario 16-ąją nuaidėjo laisvės varpų gaudesys, skelbiantis pasauliui, jog Lietuva švenčia savo šalies Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Ši data Lietuvai ir lietuviams ypatingai svarbi, žyminti sugrąžintą teisę žmonėms laisvai kalbėti savo šalies kalba, laisvę mąstyti ir reikšti mintis, laisvę pažinti mus supantį pasaulį be jokių apribojimų.

Todėl, naudodamiesi šia sunkiai iškovota teise pažinti pasaulį ir laisvai bendrauti, šiandieną mes tiesiame draugystės tiltus tarp Lietuvos ir Armėnijos.  Būtent šią šalį pasirinkome neatsitiktinai, nes Armėnija turi panašią istorinę patirtį ir šiais metais, lygiai taip pat kaip ir Lietuva, gegužės 28 dieną švęs savo šalies Nepriklausomybės atkūrimo 100-ąsias metines.

Lietuvą ir Armėniją sieja ilgamečiai ir draugiški santykiai. Nepaisant skirtingų nepriklausomybės kelio patirčių, ryšiai tarp abiejų tautų niekada nebuvo nutrūkę. Rengdami  projektą, t.y. I tarptautinį fortepijono muzikos festivalį „Draugystės tiltai: Lietuva – Armėnija“, sužinojome, jog 2017 metais rudenį Lietuva ir Armėnija pasirašė dvišalį ekonominį bendradarbiavimą stiprinantį protokolą, kuriuo stiprinamas dvišalis Lietuvos ir Armėnijos bendradarbiavimas daugelyje sričių. Viena iš jų – kultūra. Kultūros srityje šalys susitarė skatinti kultūrinį dialogą muzikos, vaizduojamojo meno ir kino srityse. Pažymima, kad Lietuva ir Armėnija stiprins bendradarbiavimą tarptautiniuose kultūros organizacijose – UNESCO ir Europos Taryboje. Tad Kauno Miko Petrausko muzikos mokykla organizuodama tarptautinį  renginį, tam tikra prasme prisidėjo prie šios sutarties įgyvendinimo.

Mokykloje dirbanti armėnų kilmės mokytoja Lusine Sargsyan jau ilgą laiką savyje brandino norą užmegzti tiesioginį ryšį su Armėnija, pakviečiant bendradarbiauti bendram tikslui armėnus, kurie panašiai kaip ir mes gyvena ir dirba viename iš savo šalies didžiųjų miestų, myli muziką ir kasdien moko savo vaikus bei mokinius jos paslapčių.

Taip mūsų partneriais šiame projekte tapo Armėnijos Vanadzor Komitas vardu pavadinta meno mokykla, jos mokytojai ir mokiniai. Projekto pagrindinis tikslas – šalių mainai, įgyvendinant lietuvių bei armėnų kompozitorių kūrybos sklaidą. 2018 m. kovo 19 dieną Kauno Įvairių  tautų  kultūros centro salėje skambėjo armėniška muzika, o Vanadzor mieste tuo pačiu metu vyko toks pats festivalis, kuriame lietuvišką muziką atliko armėnų jaunimas.

Džiaugiames, kad šią idėją palaikė Armėnų ambasada Lietuvoje. Šiame renginyje sulaukėme garbingo  svečio, Armėnijos  nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lietuvoje Tigrano Mkrtchyano. Taip pat palaikymo sulaukėme ir iš Kauno armėnų bendruomenės centro narių.

Festivalio kulminacija – sutartu laiku tiesioginis tele tiltas (skype programa) su mūsų draugais iš Vanadzor Komitas meno mokyklos.

Dėkojame Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklos direktoriui Ojarui Gricijonui, direktoriaus pavaduotojai ugdymui Linai Jančiuvienei ir visam fortepijono metodinės grupės kolektyvui, organizuojant šį nuostabų, unikalų projektą.

Informaciją apie renginį pateikė fortepijono mokytojos

Lusine Sargsyan ir Agnė Rekuvienė

Armenijos meno istorija – tai tautos, kilusios iš tūkstantmečių gelmės, istorija. Ji susideda iš  laiko atkarpų, kada armėnų tauta, kurdama savo valstybingumą formavo savąją kultūrą. Šiandien tai - istorija, kurią nušviečia rašytiniai šaltiniai, tyrinėjimai, įstabūs meno klodai visose srityse: muzikoje, architektūroje, literatūroje, istorijoje, vaizduojamajame mene. Visa tai suteikia istorijai  vientisumą, darnumą, nepaisant daugkartinių praradimų, savąjį tapatumą, išsaugo kovos už  laisvę ir nepriklausomybę idealus.

Pirmojo tarptautinio fortepijono muzikos festivalio „Draugystės tiltai. Lietuva – Armėnija“ partneriu tapo Armėnijos Vanadzor Komitas meno mokykla. Ji pavadinta didžio žmogaus vardu. Komitas Vardapet (tikrasis vardas Soghomon Soghomonian), buvo Armėnų kunigas, muzikologas, kompozitorius, aranžuotojas, dainininkas, chorvedys, yra laikomas Armėnijos nacionalinės mokyklos įkūrėju. Gimė 1869 metais rugsėjo 26 dieną Anatolijoje (Turkija), Kutinos  mieste. Bedžiaugsmė, kupina netekčių buvo Komitaso vaikystė. Našlaičiu jis tapo neturėdamas nė vienerių metų. Vaiko globėja tapo močiutė. Būdamas 11 metų neteko ir tėvo.

Soghomoną dažnai matydavo miegantį ant šaltų skalbyklos akmenų. Jis nuostabiai dainavo, todėl neatsitiktinai Kutinoje jį vadino „mažu valkataujančiu dainininku“. 1881 metais 12 – metis Soghomonas savo nuostabaus balso dėka buvo išrinktas mokytis dvasininkų seminarijoje. Tuo metu Kutinoje buvo uždrausta armėnų kalba, berniukas kalbėjo tik turkiškai. Dėl išskirtinių gebėjimų, Soghomonas per trumpą laiką įveikė visas kliūtis ir tobulai įvaldė armėnų kalbą. 1893 m. baigęs mokslus seminarijoje tapo kunigu ir buvo paskirtas muzikos mokytoju. Lygiagrečiai įkuria chorą, liaudies instrumentų orkestrą, rašo pirmuosius tiriamuosius darbus apie armėnų bažnytinę muziką. Tais pačiais metais išvyksta studijuoti į Peterburgo konservatoriją. Tolimesnis jo gyvenimas susijęs su Europos muzikos centru – Berlynu, kur  jis išvyko studijuoti gavęs stambiausio armėnų naftos magnato Aleksandro Mantašiano finansavimą. Komitas įstojo į privačią profesoriaus Richardo Šmidto konservatoriją. Besimokydamas susipažino su europietiška muzika, taip dar labiau praplėsdamas jau turimas muzikos žinias. 1899 m. Komitas grįžta į Ečmiadziną, toliau tęsia savo muzikinę veiklą. Lankosi įvairiuose Armėnijos rajonuose, užrašo tūkstančius armėnų, kurdų, persų ir turkų liaudies dainų, rašo jų aranžuotes, tęsia darbą ties opera „Anuš“, kurią pradėjo dar 1904 metais. Ši jo veikla  nepatiko bažnyčiai. Konfliktas taip įsismarkavo, jog Komitas parašė prašymą atleisti jį iš pareigų ir suteikti galimybę ramiai gyventi ir kurti muziką. Šis prašymas lieka nepatenkintas, o persekiojimas tampa dar aštresnis. 1910 metais Komitas palieka Ečmiadziną ir išvyksta į Konstantinopolį. Jis vylėsi, kad ten ras tokią bendruomenę, kuri jį supras, apgins, padės  įgyvendinti svajones. Komitas norėjo įkurti nacionalinę konservatoriją, su kuria siejo armėnų tautos muzikos ateitį. Deja, jo idėjas pasitikdavo tik šaltas valdininkų abejingumas. Konstantinopolyje Komitas organizuoja mišrų chorą „Gusan“, kurio koncertinėje programoje pagrindinė vieta priklausė armėnų liaudies dainoms. Tačiau ir Konstantinopolyje Komitas nerado bendraminčių, kurie jam būtų padėję įgyvendinti kūrybinius sumanymus.

Pirmojo pasaulinio karo metu Osmanų imperijos vadai surengė žvėriškas armėnų skerdynes. 1915 metais, balandžio mėnesį, kartu su daugeliu įžymių armėnų rašytojų, gydytojų, teisininkų, buvo areštuotas ir Komitas. Po arešto, jis buvo ištremtas į Anatolijos gilumą, kur tapo žvėriško armėnų genocido liudininku. Išgyventas košmaras paliko neišgydomą žaizdą jo sieloje. 1916 metais Komitas sveikata pašlijo ir jį patalpino į psichiatrijos kliniką. Armėnų muzikos genijus savo paskutinį prieglobstį rado Paryžiuje, gydymo įstaigoje „Vil – Žuif“, kur praleido beveik 20 metų. 1935 m. jo gyvybė užgeso, o 1936 m.  palaikai buvo pervežti į Armėniją ir palaidoti Jerevane. Šio tragiško likimo žmogaus vienu didžiausių nuopelnų laikoma tai, kad jis keliaudamas po kaimus rinko ir užrašinėjo armėnų liaudies dainas ir šokius. Jų surinko apie 3000, bet iki šių dienų išliko tik apie 1200, nes genocido metu dalis jų buvo prarasta. Komitas manymu, tautos dvasią geriausiai atskleidžia jos tautiniai šokiai ir dainos: tautos išgyvenimai  atsispindi šokių ritmuose ir judesiuose, o dainos atskleidžia savitas kalbos intonacijas. Komitas spėjo padėti patvarų pamatą naujosios armėnų profesionaliosios muzikos plėtrai. Šis kūrėjas tapo unikalių etnografinių darbų, epinių pasakojimų autoriumi, bei armėnų liaudies dainų rinkinių sudarytoju.

Informaciją apie renginį pateikė solfedžio mokytoja Svetlana Pūkienė